Research on New Generation Tumor Markers - 9781536143676

Daugelis vėžio atvejų yra susiję su nenormalia kai kurių molekulių gamyba, kurias galima išmatuoti plazmoje / šlapime arba aptikti pašalinto naviko audinio paviršiuje. Šios molekulės yra žinomos kaip naviko žymenys. Galimi naviko žymenų panaudojimo būdai yra bendrosios populiacijos atranka, simptominių pacientų diferencinė diagnozė, klinikinė vėžio stadija, naviko apimties įvertinimas, prognozės nustatymas, gydymo stebėjimas ir pasikartojimų nustatymas. Norint gauti maksimalią klinikinę naudą, naviko žymeklis turi turėti tam tikrų savybių. Naviko žymuo turi būti specifinis audiniui. Naviko žymens koncentracija plazmoje turi būti proporcinga naviko dydžiui ir aktyvumui. Naviko žymens plazmoje turi būti aptinkamas, net jei naviko dydis yra labai mažas. Naviko žymuo turi atspindėti pakitusias naviko savybes kaip atsaką į gydymą. Deja, šiuo metu naudojami naviko žymenys neatitinka visų šių kriterijų. Dauguma jų yra normaliuose, gerybiniuose ir navikiniuose audiniuose, ir, deja, jie nėra pakankamai specifiniai, kad būtų naudojami vėžio atrankai bendroje populiacijoje. Be to, įprasti naviko žymenys blogai atspindi pasikeitusį naviko elgesį reaguojant į priešvėžinį gydymą. Jie yra vertingiausi per tolesnius susitikimus. Naujausi molekulinės biologijos pokyčiai leido nustatyti daugybę naujų naviko biomarkerių. Pirma, laisvai kraujyje cirkuliuojančių DNR ir RNR aptikimas suteikė naują perspektyvą ankstyvai vėžio diagnostikai, paciento stebėjimui ir gydymo veiksmingumo vertinimui. Cirkuliuojančios laisvosios nukleorūgštys gali kilti tiek iš piktybinių, tiek iš nepiktybinių audinių. Naviko ląstelių diskriminacija pagrįsta navikui būdingų genetinių ir epigenetinių pakitimų buvimu. Šis cirkuliuojančios nukleino rūgšties metodas vadinamas skysta biopsija. Dėl savo neinvazinių ir pakartojamų savybių skystoji biopsija yra perspektyvi priemonė vėžiu sergantiems pacientams. Tai ypač naudinga sergant vėžiu, kai neįmanoma atlikti kietųjų audinių biopsijų, ir metastazavusius pacientus, kai vienu metu yra daug skirtingų navikų masių. Kitas pranašumas yra tai, kad skystoji biopsija parodo dabartinę naviko dinamiką priešvėžinio gydymo metu ir jautrumą vaistams, kurių įprasti tyrimai neatspindi. Antra, savaime atsinaujinančios kamieninės ląstelės gali sukelti vėžį. Jei kamieninės ląstelės yra genetiškai ar epienetiškai pakeistos, jų diferenciacijos potencialas sutrinka ir jų proliferacinis pajėgumas tampa nekontroliuojamas. Dabartiniai priešvėžiniai gydymo būdai dažniausiai nesugeba išnaikinti vėžio kamieninių ląstelių, o vietoj to skatina vėžio kamieninių ląstelių telkinį ir (arba) atrenka atsparias kamienines ląsteles. Trečia, mikroRNR, nekoduojančios RNR ir pernešančios RNR fragmentai, randami kraujyje, yra žymenys, skirti diagnozuoti ir prognozuoti įvairių tipų vėžį. Šioje knygoje pateikiama šių naujų molekulinių navikų žymenų apžvalga.