The Watchdog That Didnt Bark - 9780231158183

Šiame plataus masto, įkyriame post mortem dekanas Starkmanas atskleidžia esminius trūkumus, kurie sušvelnino verslo spaudos aprėptį hipotekos laikais ir metais iki finansinio žlugimo 2008 m. Jis randa problemos šaknis verslo naujienų kilmėje. kaip rinkos pranešimų paslauga, skirta investuotojams dvidešimto amžiaus pradžioje. Šiai nuo prieigos priklausomai žurnalistikos atmainai netrukus pasipriešino didžiulis, plataus masto plėšikų darbas. Varomi Bernardo Kilgore'o, didžiojo pokario „Wall Street Journal“ redaktoriaus, naujovių, šie du žanrai susijungė, kai pagrindinės Amerikos naujienų organizacijos septintajame dešimtmetyje institucionalizavo nešvarumus, sukurdamos galingą visuomenės interesų sergėtoją. Vis dėlto, išaušus hipotekos erai, gilūs kultūriniai ir struktūriniai pokyčiai – kai kurie neišvengiami, o kai kurie – savęs sukelti – pakirto žurnalistikos apetitą atlikti sargybinio vaidmens. Rezultatas buvo kurtinanti tyla apie sisteminę korupciją finansų sektoriuje. Deja, ši tyla tik gilėjo, kai 2004–2006 m. hipotekos beprotybė pasiekė savo baisų apogėjų. Starkmanas savo analizę rėmė plačiu argumentu apie pačią žurnalistiką, padalijant profesiją į du konkuruojančius metodus: prieigos ataskaitų teikimą ir atskaitomybės ataskaitų teikimą, kurie remiasi visiškai skirtingus šaltinius ir sukuria radikaliai skirtingus tikrovės vaizdus. Kaip aiškina Starkmanas, 1990-aisiais verslo ataskaitų teikime dominuoja prieigos žurnalistika, šį procesą jis vadina CNBC formavimu, ir užuot nagrinėję rizikingą, net korumpuotą įmonių elgesį, pagrindiniai žurnalistai sutelkė dėmesį į vadovų profiliavimą ir investuotojų informavimą. Starkmanas baigia kritikuoja skaitmeninių naujienų ideologiją ir įmonių įtaką, kurios grasina dar labiau pakenkti tiriamiesiems reportažams, ir parodo, kaip finansinė aprėptis ir visa žurnalistika gali susigrąžinti savo įkandimą.