The Performative Nature and Function of Isaiah 40-55 - 9780567025821

Tarp kalbotyros filosofų kalbos akto teorija nušvietė tai, kad sakinio tarimas ne tik perduoda informaciją, bet ir gali apimti veiksmo atlikimą. Komunikacinio veiksmo samprata suteikia papildomų priemonių egzegetiniam procesui, nes ji nukreipia interpretatorių už prielaidos, kad kalba vartojama tik aprašomaisiais tikslais. Kalba taip pat gali turėti performatyvių ir į save įtraukiančių dimensijų. Nepaisant aiškios hermeneutinės svarbos, kalbos akto teorijoje išreikštos sąvokos Biblijos aiškintojai paprastai buvo ignoruojamos. Keletas, kurie taikė kalbos akto teoriją OT, paprastai priskiria šią discipliną į eklektišką literatūros / retorinės kritikos tipą. Tačiau toks požiūris linkęs atsisakyti išskirtinių teoretikų sampratų. Šioje disertacijoje pateikiamos pagrindinės filosofinės kalbos akto teorijos sąvokos, siekiant tiksliai jas įgyvendinti kartu su kitomis interpretacinėmis priemonėmis. Aukščiau pateikta analizė leidžia taikyti šias sąvokas Izaijo 41:21-29, 49:1-6, 50:4-10 ir 52:13-53:12. Šios keturios dalys sudėtingai veikia pagal bendrą pranašišką strategiją, aprašytą 40–55 skyriuose: raginimas grįžti arba atsigręžti į Jahvę. Šiuose skyriuose aprašoma šio sugrįžimo prigimtis – skaitytojas turi atsisakyti nuodėmės, pripažinti ir išpažinti Jahvę kaip vienintelį Dievą. Pirmoji ištrauka atspindi pagrindinius 40–48 skyrių susirūpinimą ir konkrečiai Jokūbo-Izraelio išlaisvinimą iš Babilono per Jahvės Kyro iliukcijos aktą. Paskutinės trys ištraukos vaizduoja tarno leitmotyvą, einantį visuose skyriuose ir ragina skaitytoją įsitraukti į Jahvės tarno vaidmenį.