Quantum Paradoxes and Physical Reality - 9789401073301

Nors diskusijos apie tikrąjį atominių sistemų kvantinės elgsenos pobūdį nesiliovė, yra du laikotarpiai, kuriais jos buvo ypač intensyvios: kvantinės mechanikos įkūrimo metai ir, vis dažniau, šiais laikais. 1954 m. Maksas Bornas, atsiimdamas Nobelio premiją už „fundamentalinius kvantinės mechanikos tyrimus“, prisiminė nesutarimų, padalijusių garsius tų dienų kvantų teoretikus į dvi stovyklas, gilumą: . . . Kai sakau, kad fizikai priėmė mūsų išplėtotą mąstymo būdą tuo metu, aš ne visai teisingas: yra keletas vertų dėmesio išimčių – būtent tarp tų pačių darbuotojų, kurie daugiausiai prisidėjo prie kvantinės teorijos kūrimo. Pats Planckas iki mirties priklausė skeptikams. Einšteinas, de Broglie ir Schriidingeris nenustojo pabrėžti nepatenkinamų kvantinės mechanikos ypatybių. . . . Šis dramatiškas nesutarimas buvo susijęs su kai kuriais iš pagrindinių viso mokslo klausimų: ar atominiai objektai egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus stebėjimų ir, jei taip, ar žmogus gali teisingai suprasti jų elgesį? Apskritai galima sakyti, kad Kopenhagos ir Getingeno mokyklos, ypač vadovaujamos Bohro, Heisenbergo ir Borno, į šiuos klausimus atsakė daugiau ar mažiau atvirai pesimistiškai.