Saving Strangers - 9780198296218

Tai, kiek humanitarinė intervencija tapo teisėta praktika tarptautinėje visuomenėje po šaltojo karo, yra šios knygos tema. Jame aprašomas kintantis humanitarinės intervencijos teisėtumas, lyginant tarptautinį atsaką su humanitarinės intervencijos atvejais šaltojo karo ir pošaltojo karo laikotarpiais. Svarbiausia, kad knygoje nagrinėjama, kiek tarptautinė visuomenė pripažino humanitarinę intervenciją kaip teisėtą suvereniteto ir nesikišimo bei jėgos nenaudojimo taisyklių išimtį. Nors yra tiriami kiekvieni intervencijos atvejai – Rytų Pakistane, Kambodžoje, Ugandoje, Irake, Somalyje, Ruandoje, Bosnijoje ir Kosove – nėra vieno darbo, kuriame jie būtų išsamiai nagrinėjami lyginamojoje sistemoje. Kiekviename skyriuje pasakojama intervencijos istorija, kuri apjungia motyvų, pagrindimų ir rezultatų tyrimą. Humanitarinės intervencijos teisėtumą ginčija „pliuralistiniai“ ir „solidaristiniai“ anglų mokyklos sparnai, o knygoje vaizduojamas šių sampratų antspaudas valstybės praktikoje. Solidarizmui trūksta išsamios humanitarinės intervencijos teorijos, o knyga ją pateikia. Pagrindinis dėmesys skiriamas išnagrinėti, kaip humanitarinė intervencija yra teisėta dabartiniuose diplomatiniuose dialoguose. Tyrinėjant, kiek XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje įvyko normų kaita valstybių visuomenėje, knyga gina platų konstruktyvistų teiginį, kad valstybės veiksmai bus suvaržyti, jei jie negali būti įteisinti, o naujos normos įgalina naujas praktikas, bet to nedaro. nustatyti šiuos. Knygos pabaigoje svarstoma, kiek šiuolaikinės humanitarinės intervencijos praktikos palaiko naują solidarumą ir kiek tai išsprendžia tradicinį konfliktą tarp tvarkos ir teisingumo tarptautinėje visuomenėje.