The Child as a Sense Organ - 9781621481836

Pradinis vaikystės laikotarpis iš esmės yra prisitaikymas prie Žemės ir įsikūnijimas joje bei laikinos pusiausvyros tarp dvasinio ir fizinio, tarp prenatalinių kosminių ir žemiškų veiksnių nustatymas. Per šį laiką, anot Rudolfo Steinerio, visos vaiko organizacijos jėgos kyla iš neurosensorinės sistemos. . . . Suderindami kvėpavimą su neurosensorine veikla, į vaiko fizinį gyvenimą įtraukiame dvasios-sielos elementą. Peter Selg tiria, kaip vaikų ankstyvoji pasaulio patirtis prasideda kaip nediferencijuotas juslinis ryšys su jų fenomenologine aplinka. Šis vaiko įsikūnijimo aspektas veda į mokymąsi per mėgdžiojimą ir į Kito kaip atskiro subjekto, su kuriuo galima bendrauti, atpažinimo procesą. Šiame įtaigiame darbe Peteris Selgas aprašo ankstyvuosius vaikystės etapus įprastų mokslinių ir dvasinių-mokslinių – antropologinių ir antroposofinių – tyrimų požiūriu, siekdamas paskatinti naują auklėjamąjį požiūrį dirbant su mažais vaikais. Daugybėje nuorodų į ankstyvą vaikystės raidą tai buvo svarbiausias ir neatidėliotinas Rudolfo Steinerio tikslas. SKYRIAI 1. Įsikūnijimo procesas per pirmuosius septynerius metus 2. Imitacijos procesas: kaip akis, kuri paliečia ypatingas jausmų pobūdis vaikystėje, ypač pirmaisiais gyvenimo metais. Per savo pojūčius vaikai yra visiškai veikiami (ir tam tikru mastu nuo jų malonės) aplinkiniai objektai ir žmonės... Daugelyje savo paskaitų, ypač susijusių su ugdymu ir raidos fiziologija, Rudolfas Steineris pabrėžė, kad antropologija Ankstyvoji vaikystė turi ne tik pripažinti, kad vaikas yra „visapusis“ arba „visuotinis“ jutimo organas, bet ir turi suteikti šiam pripažinimui didžiausią pirmenybę bet kokiam svarstymui, kas susiję su vaiko gyvenimu ir patirtimi. „Vaikai yra visiškai kaip jutimo organai tuo, kaip jie suvokia juos supantį turinį“ (iš 2 skyriaus).