Parallel Trade in Europe - 9781841134376

Pateko į 2008 m. jaunųjų autorių vidinės šventyklos knygos prizą. Ar lygiagrečiai importuotojai yra raktas į laisvą prekybą, naikinantis seniai nusistovėjusias nacionalines kliūtis visų labui? O gal jie tiesiog veikia abejotinoje „pilkojoje rinkoje“, siekdami savo pelno, nemokėdami novatorių ir prekės ženklų savininkų investicijų, o tai kenkia visiems? Savo ruožtu lygiagreti prekyba yra sunaikinta ir demonizuojama tiek teisiniuose komentaruose, tiek pagrindinėje spaudoje. Kaip ir galima tikėtis, tiesa slypi kažkur tarp šių kraštutinumų. Kai prekės yra pagamintos, gamintojas jas pateikia vienos šalies rinkai. Lygiagreti prekyba vyksta tada, kai prekes į antrąją šalį vėliau perkelia kita šalis (lygiagretusis prekiautojas, kuris gali būti galutinis vartotojas). Skiriamasis lygiagrečios prekybos bruožas yra tas, kad gamintojas neketino tos konkrečios prekės atsidurti antrojoje šalyje. Prekės toje šalyje paprastai apibūdinamos kaip „lygiagretusis importas“ arba „pilkosios rinkos prekės“. Pastarasis terminas paprastai vartojamas nurodant, kad prekyba, nors ir nėra visiškai „juodoji rinka“, taip pat nėra visiškai teisėta. Norint suprasti, kaip veikia Europos bendrijos teisė, leidžianti arba apriboti lygiagrečią prekybą, reikia ištirti sudėtingą taisyklių matricą laisvo judėjimo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos ir reguliavimo teisės srityse, įskaitant privatų ir viešąjį vykdymo režimus. Kai prekės lygiagrečiai importuojamos iš ne Bendrijos, šios taisyklės keičiasi ir atsiranda naujų aplinkybių, pavyzdžiui, įsipareigojimų, kylančių iš Europos ekonominės erdvės, Pasaulio prekybos organizacijos ir dvišalių laisvosios prekybos susitarimų. Daugiau nei keturis dešimtmečius regioniniu lygmeniu sprendžiančios Europos patirtis yra geras šaltinis nagrinėjant lygiagrečią prekybą kitose jurisdikcijose. Išsamus Christopherio Stotherso traktatas sėkmingai analizuoja šią sudėtingą temą, atsižvelgiant į tiek Bendrijos, tiek nacionalinius sprendimus.