Developments on Courts Involvement in Arbitration - 9781536147308

Arbitražas yra viena iš alternatyvaus ginčų sprendimo būdų (AGS). Reikia atsižvelgti į tai, kad AGS buvo numatyta kaip alternatyva ginčui, turinti savo materialinių ir procedūrinių ypatybių. Šiuo atžvilgiu arbitražas pagerina galimybes kreiptis į teismą, nes leidžia ieškovams pareikšti ieškinius, kurių jie negalėjo sau leisti pareikšti teisme. Tarptautinis komercinis arbitražas yra teisiškai įpareigojantis ginčų sprendimo procesas, pakeičiantis vidaus teismus. Arbitražas prasidėjo kaip neteisminis ginčų sprendimo mechanizmas. Arbitražas atsirado pačioje visuomenės kūdikystėje kaip privatus ir savarankiškas metodas, išsiskiriantis nuo bylinėjimosi, o ne kaip viešųjų teismų raidos postscriptas. Ar šiam faktui pritarė valstybės teisės aktai ir šiuolaikinė arbitražo praktika, ar arbitražas tapo teismų priedu? Prekybininkai steigė arbitražo teismus, nes manė, kad teismai nepakankamai išmano komercinius papročius ir yra ypač lėti bei neparankūs. Nacionalinis arbitražas, tarptautinis komercinis arbitražas ir investuotojo ir valstybės arbitražas vystėsi lygiagrečiais, bet skirtingais keliais, kiekvienas reaguodamas į skirtingas politines, ekonomines ir socialines aplinkybes. Nors arbitražas yra kvaziteisminis procesas, jis nevykdomas taip formaliai kaip teisminis procesas Jungtinėse Valstijose, o tai reiškia, kad arbitražo dvasia yra šalių laisvė nuo griežtos įprastų teisminių procesų struktūros. Arbitražas turi užtikrinti teisinį tikrumą, nuspėjamumą ir nekainuojamą susitarimą. Daugelio nepriklausomų arbitražo teismų atsiradimas sukuria Gordijaus mazgą, nes teismams tenka daugiau darbo, kad būtų galima išnagrinėti tiek daug prašymų įsikišti į arbitražus. Dabartinis ginčas tarp arbitražo ir teismų sukelia tik painiavą, daugeliui žmonių pelno galimybes ir ne tokį greitą bei pigų teisingumą. Be to, arbitražas teisminamas vis labiau priklausomas nuo teismų sprendimų, todėl jis praranda savo pranašumus ir brangsta. Dėl šios priežasties jo pagrįstumas yra abejotinas ir gali būti produktyviau įsteigti daugiau teismų, kad įdarbintų daugiau teisėjų, o ne kovoti su šiuo metu veikiančiu arbitražu. Atsižvelgiant į tai, kad privačios partijos atlieka vis daugiau užduočių, kurias kažkada įvykdė vyriausybė, privatizacija tapo tokia paplitusi ir apima valstybės valdžios delegavimą privačioms partijoms. Tai gali būti vertinama kaip teisinis pagrindas arbitražo nepriklausomumui pagal Nacionalinės institucijos valdymo arbitražą (NAMA).