Resurrection in Marks Literary-Historical Perspective - 9780567045539

Atidžiai skaitydamas keletą senovinių tekstų, tokių kaip Chariton's Callirhoe, Fullmeris nustato senovinį pasakojimo susitarimą, kurio šaknys yra Homero tradicijoje, pagal kurią pasakojimai apie mirtį ir atgimimą akcentuoja svarbius istorijos dalykus. Morkaus evangelijoje pasakojimai apie prisikėlimą pabrėžia Jėzaus tarnystės galią (Morkaus 5:21–43), taip pat ironišką Jėzaus mokinių neištikimybę, nes pirmiausia užtikrinama jų nesėkmė (Morkaus 9:14–29), o vėliau suvokiama (Morkaus evangelija) 16:1-18). Šios studijos skaitytojas supras, kaip Evangelijos ironija – literatūros bruožas, kuris yra ryškus romanų literatūroje – skatinamas novelistiškai taikant prisikėlimo temą. Šie pastebėjimai patvirtina, kad Evangelijos žanras yra romanistinė literatūra. Tyrime taip pat nagrinėjamos mirties ir atgimimo temos hebrajų Biblijos tekstuose, atskleidžiant pasikartojančių motyvų žvaigždyną. Šiuose tekstuose Fullmeris įtikinamai atskleidė pranašišką prisikėlimo toposą, kurio charakteristikos lyginamos su Homero tradicijoje identifikuotu epiniu prisikėlimo toposu. Tada jis parodo, kaip šie du topoi susilieja vėlesniuose, romanistiniuose helenistinio judaizmo tekstuose, tokiuose kaip Morkaus evangelija, liudijantys plačiai paplitusią kultūrų susiliejimą, būdingą helenizmo laikotarpiui. Šis tyrimas patvirtina, kad vis labiau vertinamas etninis konteksto, kuris sukūrė Morkaus evangeliją, hibridiškumas, prisidedantis prie mokslininkų, kurie abejoja dėl dažnai perdėto žydų ir graikų kultūros dichotomijos helenizmo laikotarpiu, darbo. Be to, reikšminga epinių, nebiblinių tradicijų įtaka Evangelijai išryškėja netvirtinus tiesioginės priklausomybės nuo Homero epo. Apskritai tyrimas yra modelis, kaip nagrinėti konkrečias Evangelijos temas, atsižvelgiant į susijusią senovės literatūrą, kuri pagerina šiuolaikinį Morkaus istorijos supratimą ir vertinimą.