Wars of Plunder - 9781849041454

Nuo Angolos ir Liberijos iki Irako ir Kongo, ištekliais turtingose šalyse, pilnose neturtingų žmonių, vyksta karai. Filme „Plėšimo karai“ Philippe'as Le Billonas tyrinėja, kaip ištekliai suformavo pastarojo meto konfliktus ir ką tarptautinė bendruomenė bandė dėl to padaryti. Sutelkdamas dėmesį į pagrindinius išteklius – naftą, deimantus ir medieną – jis teigia, kad ištekliai ir karai yra susiję trimis pagrindiniais būdais. Pirma, pajamomis iš išteklių finansuojami kariaujantys asmenys, o ši tendencija tapo dar ryškesnė po to, kai 1980-ųjų pabaigoje buvo nutraukta Šaltojo karo laikų užsienio rėmimas. Nors „Karas su terorizmu“ iš naujo apibrėžė karinę pagalbą ir karo internacionalizavimą, daugelis kariaujančių šalių ir toliau remiasi „konfliktiniais ištekliais“ ir iš jų gauna naudos. Antra, išteklių išnaudojimas sukelia konfliktus. Smarkiai išaugus pasaulinei žaliavų paklausai, konkurencija dėl svarbiausių išteklių, tokių kaip nafta, sukėlė daugybę „išteklių konfliktų“ – nuo vietos bendruomenės kovos su tarptautinėmis kasybos įmonėmis iki regioninės ir tarptautinės įtampos. Trečia, ekonominiai sukrėtimai ir prastas valdymas smarkiai padidina karo riziką („išteklių prakeiksmas“). Nors šiandieninis išteklių bumas yra didelė ekonominė galimybė išteklių turtingoms, bet neturtingoms šalims, priklausomybė nuo išteklių eksporto dažnai reiškia staigų ekonomikos nuosmukį. Tačiau ne visi ištekliai yra vienodi, o veiksmingi atsakymai yra po ranka. Sankcijos, karinės intervencijos ir turto pasidalijimas padėjo užbaigti konfliktus, tačiau tik gilesnės vidaus ir tarptautinės išteklių valdymo reformos gali sustabdyti grobimą.