Adaptive Optics for Astronomy - 9780792327486

Daugeliui astronomų adaptyvioji optika yra kažkas panašaus į svajonės išsipildymą. Sinee 1609 ir pirmieji dangaus kūnų stebėjimai, atlikti naudojant optinį telesopą, astronomai visada kovojo, kad pagerintų savo instrumentų „skiriamąją galią“. Ilgą laiką inžinieriai gerino optinę teleseopų kokybę, kol galiausiai per kelias sekundes įveikė atmosferos turbulencijos sukurtą barjerą. Tuo metu esminė svetainės kokybė tapo svarbia problema steigiant naujas observatorijas su moderniais teleskopais, o astronomai pradėjo apleisti miestų dangų ir migruoti link kalnų ir dykumų. Šis ieškojimas buvo sudėtingas ir keliose privilegijuotose vietose, kur vidutinis natūralus „matymas“ yra artimas 0,5, dabar yra milžiniškų 4 m, o netrukus ir 10 m teleskopų grupių. Tačiau ši atmosferos riba matomo bangos ilgio diapazone atitinka tik 20 em teleskopo difrakcijos ribą. Nuostoliai buvo dideli: faetor 20 kampinėje ir keli šimtai didžiausios energijos eoncentracijos, ty labai silpnų objektų skiriamosios gebos silpnumo. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pusiau atsivėrė dvi durys, kad būtų galima išeiti iš šios aklavietės. Pirma, taškelių interferometrijos technika (ir įvairūs su ja susiję pokyčiai) leido atkurti didelių teleskopų difrakcijos ribą matomuose ir infraraudonųjų bangų ilgiuose (žr.