Psychobiology of Stress - 9780792306825

Istoriniu požiūriu pirmieji tyrimai apie organizmo reakciją į stresines situacijas apskritai, o ypač apie streso psichobiologiją, tikriausiai yra Cannon ir de la Paz, fiziologų, kurie 1911 m. parodė, kad antinksčių smegenys. o simpatinė sistema dalyvauja kritinėse situacijose. Cannonas pastebėjo, kad šunų lojimo išgąsdintų kačių veniniame kraujyje buvo adrenalino – organizmo atsako, kurio užkirto adrenalektomija arba antinksčių šerdį inervuojanti splanchninio nervo dalis. Cannonas teigė, kad antinksčių šerdis veikė kartu su simpatine nervų sistema, todėl streso metu buvo suaktyvintos abi sistemos. Simpatinės sistemos vaidmuo reaguojant į stresinius įvykius vėliau buvo pabrėžtas eksperimentuose, kuriuos atliko Maickel ir kt. (1967) ir Mason (1968): šie autoriai aiškiai parodė, kad stresoriai aktyvina simpatinę sistemą, todėl ji išskiria adrenaliną ir noradrenaliną. Šią tyrimo kryptį galima prieštarauti Hans Selye atliktam tyrimui, daugiausia dėmesio skiriant antinksčių žievei reaguojant į stresą. Selye išvados ir teorijos sukūrė vadinamojo pagumburio – hipofizės – antinksčių žievės (HPA) streso modelio vaidmenį: trumpai tariant, streso metu adrenokortikotropinis hormonas išsiskiria iš priekinės hipofizės ląstelių ir skatina gliukokortikoidų sekreciją iš antinksčių žievės.