Reckonings - 9780198811244

Vienintelis žodis – Aušvicas – dažnai vartojamas persekiojimų ir kančių, susijusių su tuo, ką vadiname holokaustu, visuma. Tačiau sutelkus dėmesį į vieną koncentracijos stovyklą – kad ir kaip būtų baisu, kas ten atsitiko, kad ir koks didžiulis jos mastas būtų katastrofiškas – palieka neišsamią istoriją, sutrumpintą istoriją. Ji negali iki galo atskleisti daugybės būdų, kuriais asmenys įsipainiojo į nusikaltėlių pusę, ir užgožia įvairių aukų patyrimų įvairovę, kai jie kovojo ir mirė arba sugebėjo, nepaisant visų šansų, išgyventi. Be to, mes pasigendame nuolatinio nacių persekiojimo iš kartos į kartą ir žemynuose. Apimančia Mary Fulbrook knyga bandoma išplėsti mūsų supratimą, tyrinėjant asmenų gyvenimus per visą kančios ir kaltės spektrą, kiekviename iš jų užfiksuota po vieną mažą dalį. didesnės istorijos. „Atskaitymų“ esmė siekia atskleisti atotrūkį tarp oficialių mitų apie susidorojimą su praeitimi, viena vertus, ir to, kokiu mastu didžioji dauguma nacių nusikaltėlių vengė teisingumo, kita vertus. Trečiojo Reicho valstybėse – Rytų Vokietijoje, Vakarų Vokietijoje ir Austrijoje – bandymai įvykdyti teisingumą labai skyrėsi kelerius metus ir dešimtmečius po 1945 m. Komunistinė Rytų Vokietijos valstybė persekiojo nacių nusikaltėlius ir skyrė griežtas bausmes, o Vakarų Vokietija siekė. nubrėžti brūkšnį praeityje, linkęs į atlaidumą ir toleranciją. Austrija beveik visiškai neskaičiavo iki devintojo dešimtmečio, kai pasklido naujienos apie JT generalinio sekretoriaus Kurto Waldheimo praeitį. Po įvairių išbandymų ir liudijimų laikotarpių po karo, besikeičiančio požiūrio į nusikaltėlius ir išgyvenusius, ši didelė knyga labai nusveria teisingumo svarstykles. Holokaustas nėra tik istorija, o jį dengiantis memorialinis peizažas beveik nepaliečia paviršiaus. , po juo verda nacių eros atgarsių verpetas. Atsiskaitymai naudoja istorijas tų, kurie liko už visuomenės reprezentacijų radaro, ne žiniasklaidos dėmesio centre, taip pat išdėsto jų patirtį besikeičiančiame platesniame kontekste ir aplinkoje, kurioje jie siekė įprasminti precedento neturinčias kančias. Fulbrookas vartoja žodį atsiskaitymas plačiausia įmanomąja prasme, norėdamas iškelti smurto pasekmes ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai paveiktiems asmenims, ir kaip jo poveikis beveik be galo išplito vietoje ir laiku.