Mass Loss from Red Giants - 9789027720757

Raudonosios milžiniškos ir supermilžinės žvaigždės jau seniai buvo mėgstamos profesionalių 6 ir mėgėjų astronomų. Šios didžiulės žvaigždės išskiria iki 10 kartų daugiau energijos nei Saulė, todėl jas lengva ištirti. Kai kurie iš jų, ypač pulsuojantys ilgo laikotarpio kintamieji, maždaug per metus, o tai domina vieną žmogų, labai pakeičia savo dydį, ryškumą ir spalvą. Kai kurie raudonųjų milžiniškų žvaigždžių tyrimo aspektai yra panašūs į iki pagrindinės sekos žvaigždžių tyrimą. Pavyzdžiui, optinė astronomija suteikia žavingą žvilgsnį į žvaigždžių formavimosi regionus, tačiau norint iš tikrųjų ištirti jaunas žvaigždes ir protožvaigždes, reikia infraraudonųjų spindulių ir radijo astronomijos. Tas pats pasakytina ir apie žvaigždes po pagrindinės sekos, kurios praranda masę. Optiniai astronomai gali išmatuoti raudonųjų milžiniškų žvaigždžių vėjų atominį komponentą, kurio masė mažėja nedideliu greičiu 6 (10–9 mln. USD per metus). Tačiau norint tinkamai matyti dulkių grūdelius ir molekules, 5 ypač žvaigždėse, kurių masės nuostoliai išties dideli, ~ 10- M9/metus, reikia infraraudonųjų spindulių ir radijo astronomijos. Kadangi šis didžiulio masinio praradimo etapas trunka tik ~105 metus, gali kilti pagunda paklausti, kam tai rūpi? .