The Philosophy Of Right And Left - 9780792308447

Nesuderinami atitikmenys yra visiškai panašūs objektai, išskyrus tai, kad jie yra vienas kito veidrodiniai atvaizdai, pavyzdžiui, kairė ir dešinė žmogaus rankos. Immanuelis Kantas buvo pirmasis didysis mąstytojas, atkreipęs dėmesį į tokių objektų filosofinę reikšmę. Jis pavadino jas priešpriešinėmis dalimis, nes jos beveik visais atžvilgiais panašios, nesuderinamos, nes, nepaisant jų panašumo, viena negali būti pastatyta vietoj kitos. Kanto raštuose yra trys svarbios diskusijos apie nesuderinamus atitikmenis. Pirmasis yra 1768 m. paskelbtas straipsnis „Apie pirmąjį regionų skyrimo pagrindą erdvėje“, kuriame Kantas teigė, kad nesuderinami atitikmenys paneigia Leibnizo erdvės teoriją ir įrodo Niutono konkuruojančią absoliučios erdvės teoriją. . Antrasis yra jo įžanginės disertacijos, paskelbtos po dvejų metų, 1770 m., dalis, kurioje jis citavo nesuderinamus atitikmenis, rodančius, kad mūsų žinios apie erdvę turi remtis intuicija. Trečiasis yra 1783 m. „Prolegomena to Bet Future Metaphysics“ skyrius, kuriame jis paminėjo nesuderinamus atitikmenis kaip paradoksą, kurį galima išspręsti tik jo paties erdvės teorija, kuri priklauso nuo proto. Ketvirtasis 1786 m. gamtos mokslų metafizinių pagrindų paminėjimas trumpai pakartoja Prolegomenos teiginį. Įdomu tai, kad nė viename iš Kanto magnum opus „Grynojo proto kritikos“ leidimų (1781 ir 1787 m.) apie nesuderinamus atitikmenis neužsimenama.