Paris 44 - 9781612003436

1944 m. rudenį, kai Vakarų sąjungininkai įgijo karinį pranašumą prieš nacius, sąjungininkų strategijos karūna tapo Paryžiaus – taip ilgai nelaisvėje laikomos Prancūzijos sostinės – išlaisvinimas. Tačiau šis įvykis buvo dar sudėtingesnis, kai sąjungininkai sugrįžo, nei 1940 m., kai pirmą kartą įžengė Hitlerio legionai. 1944 m. miestą apėmė kryžminės srovės, kas jį atkovos. Ar tai turėjo būti prancūzų pasipriešinimas, daugiausia trumpalaikis viso karo metu ir daugiausia komunistinis? O gal tai turėjo būti patys ilgai kentėję paryžiečiai, daugelis jų tuo tarpu bendradarbiai? Arba anglo-amerikiečių armijos, kurios iš tikrųjų laimėjo pergalę? Tada buvo laisvosios prancūzų pajėgos, vadovaujamos Charles'io de Gaulle'io, ir jo antrasis, generolas Leclercas, kuris dabar vadovavo visai (nors ir amerikiečių aprūpintai) šarvuotai divizijai. Vokiečiai taip pat vis dar išlaikė ranką su galimybe arba sunaikinti miestą pagal Hitlerio norą, arba garbingai jį perleisti. Ši knyga sugriauna mitą, išplatintą „Ar Paryžius dega? ir kiti darbai, kuriuose miesto išsivadavimas apibūdinamas kaip daugiausia sostinės pasipriešinimo sukilimo rezultatas. Tiesą sakant, de Gaulle'as davė Leclercui įsakymus išlaisvinti miestą jau 1943 m. gruodžio mėn., o generolo žygis Eliziejaus laukais kitą dieną po išlaisvinimo buvo kruopščiai parengto plano atkurti Prancūzijos valstybę kulminacija. . Tarp besisukančių savanaudiškų interesų ir intrigų srautų, kurie apėmė sostinę jos išvadavimo išvakarėse, ši knyga aiškiai parodo, kad Leclercas ir jo 2-oji šarvuotoji divizija buvo tikrieji išsivadavimo herojai ir kad žygiavimas į sostinę buvo jų priežastis. 'etre. Buvo kalbama apie pačios Prancūzijos atkūrimą po jos tamsios sielos nakties valdant vokiečiams ir nepaisant angloamerikiečių bei pačios Prancūzijos sukilėlių reikalavimų. Kad didžiulė galia buvo atkurta, dabar akivaizdu, šioje knygoje paaiškinama, kaip tai buvo užtikrinta. 16 puslapių nuotraukų