New Research on Autoantibodies - 9781604560558

Autoantikūnai yra grupė antikūnų (imuninių baltymų), kurie klaidingai nukreipia ir pažeidžia konkrečius kūno audinius ar organus. Žmogaus imuninė sistema gali gaminti vieną ar daugiau autoantikūnų, kai ji nesugeba atskirti savo ir ne savo baltymų. Paprastai imuninė sistema sugeba diskriminuoti atpažindama svetimas medžiagas (ne save) ir nekreipdama dėmesio į savo organizmo ląsteles (savęs), tačiau nepersistengia reaguoti į nepavojingas medžiagas, tokias kaip maistas, dulkes ir žiedadulkes, ar naudingus mikroorganizmus. Jis sukuria antikūnus tik tada, kai suvokia tai, su kuo susidūrė, kaip grėsmę (nesave). Kai imuninė sistema nustoja atpažinti vieną ar daugiau normalių organizmo sudedamųjų dalių kaip savęs, ji gali gaminti autoantikūnus, kurie atakuoja jos ląsteles, audinius ir (arba) organus, sukeldami uždegimą ir žalą. Šio netinkamo veiksmo priežastys yra įvairios ir nėra gerai suprantamos, todėl dažnai atsiranda lėtinis autoimuninis sutrikimas. Nors tiesioginio ryšio nėra, manoma, kad daugelis autoantikūnų gamybos atvejų atsiranda dėl genetinės polinkio ir aplinkos veiksnių (pvz., virusinės ligos arba ilgalaikio tam tikrų toksinių cheminių medžiagų poveikio). Įrodyta, kad kai kuriose šeimose dažnai serga autoimuninėmis ligomis, tačiau atskiri šeimos nariai gali turėti skirtingus autoimuninius sutrikimus arba niekada nesusirgti autoimuninėmis ligomis. Tyrėjai mano, kad priežastis gali būti ir hormoninė dalis, nes daugelis autoimuninių būklių dažniau pasitaiko vaisingo amžiaus moterims. Šioje knygoje pristatomi pagrindiniai viso pasaulio tyrimai.